Naujieji metai Bon Tono miestelyje. Dauguma žmonių švenčia, tik ne kokteilių baro padavėja Sukė Stekhaus. Ji turi dirbti. Praėjo kelios savaitės po to, kai iš baro išsiprašiusi mergina keliavo traukti savo mergišiaus vaikino Bilo iš senos (o kalbant apie vampyrus, ji gali būti labai, labai sena!) draugės nagų ir dabar trūks plyš turi sukaupti pinigų sąskaitoms apmokėti. Be to, su sena meile baigta, todėl Sukė neturi jokių planų šventiniam vakarui. Kai grįždama namo, mergina pamato gatvėje pusnuogį vyrą, nepravažiuoja pro šalį. Pasirodo, nelaimėlis nežino, kas toks yra ir ką ten veikia. Bet Sukė žino. Tai galingas vampyras Erikas... Tik dabar jis geresnis, švelnesnis ir... labai išsigandęs, nes tas, kas atėmė jo atmintį, gviešiasi ir jo gyvybės.
Pradėjusi aiškintis kas ir kaip, Sukė atsiduria pačiame pavojingų Halou raganų, vampyrų ir vilkolakių kautynių įkarštyje. Tačiau dar didesnis pavojus tyko Sukės širdies - šitam naujam Erikui nepaprastai sunku atsispirti...
Ši ketvirtoji Sukės Stekhaus ciklo knyga - apie žemišką, protingą, linksmą ir ironišką dvidešimt šešerių metų merginą. Lygiai prieš metus niekas pasaulyje iki galo nesuprato, kas ji tokia, ir niekam tai per daug nerūpėjo. Miestelėnai vadino ją tiesiog Beprote Suke, kuri turi pasiutusį broliuką, jos arba gailėjosi, arba vengė. Ir štai ji stovi žvarbioje Šrivporto gatvėje, tvirtai suspaudusi vampyro, kurio veidas – legendinis, o smegenų vietoje – košė, ranką. Ar dabar situacija geresnė?
Ir dėl visko kaltas vienas merginos „trūkumas“ – ji sugeba skaityti kitų mintis. Lemtinga pažintis ir meilė vampyrui Bilui (seniai mirusių vyrukų mąstymas Sukei – paslaptis) visiems laikams įtraukė ją į antgamtišką bendruomenę, pavertė sąjungininke ir įstūmė į paprastiems mirtingiesiems nesuvokiamų kraują geriančių, polinkio žudyti neslepiančių ir dar pavidalą keičiančių padarų kovų areną