Henriko Algio Čigriejaus žodį – ar jis būtų proza, ar eilėmis ištartas – atpažinsi iš karto. Pavergia meninio žodžio tikrumas ir paprastumas. Šiandieninė proza nestokoja pretenzingo neįprastumo, postmodernių išdaigų, demonstratyviai forsuojamų personažų išgyvenimų. Nesakau, kad tai blogai. Visaip būna. Bet drąsos pačiais paprasčiausiais žodžiais prabilti apie paprastą žmogų, apie kasdienius jo rūpesčius, nutikimus, susitikimus, pokalbius, mintis daug kam tikrai pritrūksta. H. A. Čigriejaus knygoje iš tų dvidešimt dviejų novelių neradau nė vienos, kuri būtų paremta kokiu nors negirdėtu įvykiu, sukrečiančiu dramatizmu. Susitinka kaimynai, buvę mokslo draugai, jau pagyvenę buvę mokiniai su dar labiau pagyvenusiais savo mokytojais, jaunystės prisiminimus, kartais labai šviesius jausmus išsaugoję žmonės ir... kalbasi.
Tos jų kalbos ar pokalbiai – bene labiausiai patraukiantis novelių bruožas. H. A. Čigriejus – neperdedant galima pasakyti – yra sunkiai su kuo nors palyginamas ir nepralenkiamas dialogo meistras. Jo taip įsiklausyta į gimtojo krašto žmonių kalbėseną, taip įsimintinos jų intonacijos, jų tarmė, žodynas, pilnas ne tik tarmybių, bet ir svetimybių, net šiuolaikinio jaunimo žargono, ką „ištaisius“ būtų prarasta kažkas labai svarbaus ir esmingo.“ – Petras Bražėnas
2011 m. autorius apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 2012 m. už šį novelių rinkinį išrinktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos laureatu.