Žaidžiame klases

Julio Cortazar‘as - talentingas novelistas ir romanų autorius iš Lotynų Amerikos. Jo kraštiečiai juokauja, jog jis su dar dviem gerai pasaulyje žinomais argentiniečių rašytojais Jorge Luis Borges ir Ernesto Sabato sudaro Šventają Trejybę, kurią „dievina“ ne tik lotynų amerikiečiai, bet ir visas pasaulis. Žinoma, perskaičius vieną kitą J. Cortazar‘o kūrinį, niekas nepuola ant kelių raudodami iš pasitenkinimo, tačiau kurį laiką yra jaučiama tam tikra hedonija. Romanas Žaidžiame „klases“ yra bene geriausias to pavyzdys. Paklaustumėt, iš kurgi atsiranda ta maloni savijauta perskaičius šią knygą. Fabuloje? Drąsiai galėčiau tai paneigti, nes istorija yra gana paprasta, trumpai tariant - nelaiminga meilė „čia“ ir tolimesnis gyvenimas „ten“. Ne ne, pagrindinis herojus nemiršta, o tiesiog išvyksta toli nuo jį supusios aplinkos, atsisako dalyvauti „užkoduotoje kasdienybėje“ ir netgi linksta į hermetišką egocentrizmą. Orasijo Oliveiros individualizmo ir užsisklendimo „priešistorė“ yra kur kas spalvingesnė. Joje yra daug meilės, neįpareigojančio sekso, svaigių akimirkų, revoliucinių nuotaikų, alternatyvių to meto muzikos garsų. „Taip jie pradėjo bastytis po mitinį Paryžių: seka nakties duodamus ženklus, žygiuoja maršrutais, įpirštais kokio valkatos žodžių, mansardos, šviečiančios tolumoj tamsioje gatvikėje, apsistoja jaukiuose skveriukuose pasibučiuoti ant suolelio arba pasižiūrėti „klasių“, vaikiško akmenėlių ir šuoliukų viena koja ritualo, vedančio į Dangų.“ Tuo tarpu aš galėčiau pasakyti, kad taip jie pradėjo ieškoti kelio į kibucą - kur nakčia laikas nuplauna veidą, kur susilieji su pasauliu, su Didžiąja Beprotybe, su Nenusakomu Kvailumu, kur subręsti geismo kristalizacijai, susitikimui. Taip jie pradeda ieškoti tobulybės. Jie, Orasijus ir jo mylimoji Magė, yra kompanijos sielos, jų požiūriai į aktą, etiką, laisvalaikį, darbą susilieja į vieną visumą, jų pačių moralė formuoja jų individualumą. Kas gi galėtų paneigti šių dviejų žmonių tarpusavio ryšio autentiškumą? „Taip jie pradėjo“... Tačiau turbūt būtent šioje vietoje reiktų sustoti ir įterpti citatą iš šios knygos, rodos, visai nereikšmingą, bet labai taiklią: „Pamažu prisitaikome prie visko, patenkinti atsitiktiniais malonumais, kuriuos atneša vėjas į išdilusias, per plačias kišenes.“ Viskas radikaliai pasikeičia, kai Orasijaus mylimoji Magė išvyksta, palikdama bohemišką gyvenimo portretą. Ji turi šiam apsisprendimui savo motyvaciją. Ji atitolsta, turbūt išsigąsta idiliškos mozaikos išretėjimo. Jis neturi tam paaiškinimo, taip pat išvyksta ir atsiduria savo paties ego spąstuose. Tuo tarpu, didžiųjų Europos miestų priemiesčiai yra nusėjami meniškomis užeigomis, jų vidus - iš pažiūros intelektualiomis fizionomijomis. Kultūra prasiskverbia į kiekvieno žmogaus buitį. Ji sumaišo iki tol nusistovėjusias normas, išblaško ilgalaikius jausmus - Magės ir Orasijaus jausmus. Vis dėlto ne šeštojo dešimtmečio kontrkultūrinės idėjos ir ne laisvamanybė išskiria mylimuosius, inteligentiškus ir apsiskaičiusius žmones. Tačiau kas gi? Turbūt konceptualiai ir taikliai į šį klausimą neatsakyčiau. Manau, Jums irgi būtų sunku nuosekliai paaiškinti „nenugalimos meilės“ paradoksą, tačiau paieškoti atsakymų šiame J. Cortazar‘o romane tikrai verta. Be to liko neatsakytas antrojoje pastraipoje iškeltas arba greičiau iškilęs klausimas...