Dieviškoji komedija. Pragaras

„Dieviškoji komedija“ – tai turbūt tobuliausios formos poema iš visų kada nors sukurtų. Grakščių tercinų laiptais Dantė sujungė žemiausias ir aukščiausias būties sferas, sukūrė žmogau būties paveikslą. 1929 m. paskelbtame esė T. S. Eliotas stengiasi parodyti Dantės didybę, atkreipti dėmesį į sudėtingą jo kūrinio filosofiją, slypinčią po paprasta, permatoma išorine forma ir aiškėjančią tik po daugelio skaitymų. T. S. Elioto nuomone, Dantės poetinė mokykla yra tokia visapusiška ir fundamentali, kad ją galima vadinti tiesiog poetine mokykla. Iš jos vėliau kilo ir ja rėmėsi paties T. S. Elioto klasicizmas, kaip ir – visais kitais aspektais – E. Poundo imažizmas ar nominalizmas, ja remiasi visų laikų poetinės mokyklos, pripažįstančios, kad poetinis kūrinys privalo atspindėti reikšmingą būties pavidalą ir turėti nepriekaištingą savo stilistikos požiūriu išorinę formą.

Vertėjo žodis

Na va! Tiktai pragaro mums ir trūko! – pasakysite atsivertę kokį puslapį ar priešlapį. Tarsi seno neužtektų... Naujas vertimas, Dantės Aligjerio „Dieviškosios komedijos“ pirma dalis.

Ankstesnis buvo bene 1968 m., paskui – visa trilogija vienoje knygoje. Pažinojau ir ankstesniojo vertimo autorių, jaučiu, kad „darau jam skriaudą“. Ką darysi! Viskas keičiasi žemėj –ne aš taip sugalvojau. Kas nesikeičia?

Atsakysiu labai paprastai: jeigu pragarą suvoksime ne kaip kokią nors žemišką nežemišką vietą, o kaip žmogišką būseną (o taip jį suvokė poemos autorius), tai tokių būsenų ir nūnai mums visiems per akis.

Verčiau todėl, kad apsakyčiau tas būsenas ir metamorfozes šiuolaikinės poezijos kalba. Pati kalba jau ne ta. Jeigu čia būtų, stovėtų koks prisikėlęs senolėlis, neabejoju – sunkiai suprastų mūsų žodžius ir junginius.

Tiesa ir tai, kad daugelis tautų turi ne po vieną, o po kelis ar keliolika didžiųjų kūrinių vertimų.

Tiesa ir tai, kad šitas vertimas yra mano (ačiū pagalbininkams, kurių buvo daug!), ir atradimai, ir praradimai – mano, kaip sakoma, sulig Jurgiu ir kepurė... kad patiks, skaitykite, kad ne – palyginkite su senuoju. Čia pat skelbiamoje nedidelėje T. S. Elioto studijoje apie Dantę rašoma, kad daugelis žmonių tėra perskaitę „Pragarą“. Lieka pridurti, kad nedaugelis rymo įsikibę į „Šventąjį Raštą“. Gal ir paradoksas, bet svarbias žmonijos knygas svarbu... turėti. Kas turi, tas kada nors ir perskaitys.