Dievas su šlepetėmis

Dievas su šlepetėmis traukia lyg magnetas. Dar labiau negu pati kelionė užburia dvasinio prabudimo kelias, begalinis tikėjimas stebuklu, priversiantis ne kartą nusibraukti spindinčią gerumo ašarą... Jis nenumaldomai atveda į akistatą su slapčiausia svajone... Tačiau apie viską nuo pradžių.
Pirmą kartą išsiruošęs į piligriminį žygį iš Lisabonos į Santjago de Kompostelą, nepatyręs, šmaikštus keliautojas nė nenumano, kokių „dovanų" jam paruošė Kelias. Kasdien po pusšimtį kilometrų nužygiuojantis ką tik iškeptas piligrimas dar nesuvokia, jog kelionės pradžia netrukus gali virsti pabaiga.
Už kiekvieno posūkio laukiantys nuotykiai, žmonės, susidūrimas su mirtinai nuodinga gyvate, linksmybės ir nuolat aplinkui tvyrantis mistinio pasaulio dvelksmas prikausto skaitytojo dėmesį ir nepaleidžia, o tada skausmingas tarsi kalavijo kirtis dūris staiga pargriauna piligrimą...
Jis lieka vienas kalnuose „viduryje niekur", kai rodėsi – viskas tik prasideda... Kuprinėje vien kojų pūslės, skausmas, apmaudas, saviironija, prabundantis tikėjimas, menkutė šypsena ir blėstantis ryžtas. Kelionė baigta, o iki Santjago – dar daugiau kaip du trečdaliai kelio...
Ar piligrimas ryšis eiti toliau? Juk tai nebeįmanoma! Kokią nuovargio ribą gali peržengti žmogus dėl savo svajonės? Apie ką mąsto einantysis be jokios tikimybės nueiti? Ar geležinė valia atves į Santjagą, o gal tam reikės dieviškųjų jėgų įsikišimo? Ir kaip Kelias gali apdovanoti nepalūžusį keliautoją, jei jo svajonė – aukštesnė už Dangų?