Dievo avinėlis
"...O sudarant pirmąją knygą neturėjau jokio vargo. Novelė prie novelės, apsakymas prie apsakymo – ir susidarė ne knyga, o tokia plona knygiūkštė. Beje, ji iškeliavo iš leidyklos viename aplanke drauge su Broniaus Radzevičiaus ir Viktoro Brazausko – taip pat pirmosiomis. Deja, pastarųjų autorių jau tarp mūsų nebėra. Taigi ir man yra ženklas. Tada aplankas vėl būtų pilnas." ...
– Dabar pripratom prie gausybės romanų, kuriuos rašo visi, kas netingi. Anais laikais jauno autoriaus romanas – retenybė. Tavo antra knyga – romanas „Dievo avinėlis“ (1974) – iškart tapo neeiliniu literatūros įvykiu. Anot poetų: iš kur jaunuoliui tiek drąsos, tiek valios geležinės?
– Nebuvo nei drąsos, nei valios geležinės. Tiesiog ketinau parašyti apysaką. Vaikystėje man krito širdin matytos moters vaizdas. Nežinau, nei iš kur ji atsirado mūsų apylinkėse, nežinau, kur ji paskui prapuolė. Tai buvo graži (taip man vaikui atrodė) aukšta juodaplaukė, dėl kurios vyrai kraustėsi iš proto. Bet ji bendravo ne su visais, o trankėsi – manau, kad šis žodis tinka, – tik su kolūkio pirmininkais (o jie anuomet pas mus keitėsi vos ne kas metai), arba su rajono aukštais pareigūnais. Sykį mačiau ją iš labai arti. Kažkur ėjau vieškeliu ir sutikau priešais atvažiuojančią lineiką (Lietuvių kalbos žodynas: lineika – lengvas gražus vežimas su lingynėmis). Toje geležinėje (sic!) lineikoje sėdėjo tuometis kolūkio pirmininkas, o šalia jo – juodai apsirėdžiusi gerokai apgirtusi gražuolė. Būsimoje apysakoje man knietėjo ją suvesti su mano išgalvotu batsiuviu Titu. Berašant į siužetą ėmė brautis pašaliniai personažai, o galvoje pamažu ėmė švisti to rašymo perspektyva. Nieko nelaukdamas, susikroviau lagaminą ir išdūmiau į Panevėžį. Pačiame miesto centre aptriušusiame mediniame name uošviai turėjo įsigiję tokią lyg ir mansardą. Ir štai aš sėdžiu karsto formos kambarėlyje, į kurį veda girgždantys laiptai. Aplinka rašymui – fantastiška: niekas manęs mieste nepažįsta, niekas nešaukia gatvėje vardu. Nusistačiau normą – per dieną trys puslapiai. Taip uždariau save į voverės ratą ir pajutau… kaifą. Kai po kelerių metų vėl pasklaidžiau romaną, supratau padaręs rimtą klaidą: bet koks parašymas turi pagulėti sau vienas bent jau pusę metų.
