Dolce Agonia

Ši knyga – emociškai intensyvi ir kupina vidinės įtampos kaip Ingmaro Bergmano filmas. Tai dvylikos senų draugų istorija, papasakota per vieną dieną, šių laikų šeimos gyvenimo pjūvis, parodantis viską – meilę ir mirtį, draugystę ir atstūmimą. Praeities nostalgija, egzistencinės baimės trupinėlis, baimė pasenti, vidurio amžiaus nerimas, dar neišblėsę jausmai buvusiems mylimiesiems... Viskas labai komplikuota, prieraišumas gali čia pat virsti blogai slepiama neapykanta, susitikimo džiaugsmas – liūdesiu ir nerimu. Dar blogiau, kad šį spektaklį režisuoja ne kas kitas, o Dievas; jis sarkastiškai ir iš aukšto žvelgia į žmones, kuriuos pats surinko prie vieno stalo, kaip negailestingas režisierius, žinantis kiekvieno aktoriaus ateitį ir mirties aplinkybes. Į ją leidžiama pažvelgti ir skaitytojui – taigi mes netikėtai įgyjame aiškiaregystės dovaną. Liūdną ir keistą.