Nusikaltimas ir bausmė (2 knygos)

„Nusikaltimas ir bausmė“ – vienas žymiausių rusų rašytojo F. Dostojevskio romanų. Pirmą kartą publikuotas žurnale „Rusijos Pranešėjas“, o 1866 m. išleista knyga. Kartu su Levo Tolstojaus „Karas ir Taika“, šis kūrinys yra laikomas rusų literatūros šedevru. Kūrinyje gvildenamos filosofinės, socialinės problemos, keliama nusikaltimo priežastis ir reikšmė. „Nusikaltimą ir bausmę“ Dostojevskis pradėjo rašyti 1865 m. vasarą. Autorius planavo kūrinį pavadinti „Girtuoklėliai“, kadangi kūrinyje nemažai dėmesio skiriama neblaivių žmonių elgesiui ir psichologijai. Vėliau norėjo pavadinti „Psichologinė nusikaltimo reikšmė“ (savo straipsnio, įkvėpusio kūrinį, pavadinimu), tačiau vėliau parinko taiklų pavadinimą „Nusikaltimas ir bausmė“. *** Sankt Peterburgas. Universitetą metęs, skolose ir vienatvėje paskendęs Raskolnikovas susikuria teoriją: žmonės suskirstyti į paprastus ir išskirtinius. Tik išskirtiniai, tokie kaip Napoleonas, turi teisę daryti nusikaltimus ir taip vesti visuomenę į priekį. Raskolnikovas save priskiria išskirtiniams ir siekdamas tą įrodyti griebiasi nusikaltimo. Jis kirviu užmuša nekenčiamą senę lombardininkę ir netikėtai pasirodžiusią jos seserį. Vos sėkmingai išsprunka iš nusikaltimo vietos. Gyvenimo gerinimui planuotus panaudoti pavogtus pinigus iš karto paslepia. Po nusikaltimo Raskolnikovą pradeda kamuoti baimė ir ligos. Jo draugas Razumychinas ir daktaras Zosimovas bando pagydyti ligonį, tačiau šis karštligės kamuojamas iškeliauja į miestą ir ten visiems sukelia įtarimą vis užsimindamas apie nusikaltimą. Raskolnikovas tampa lyg pamišęs.