DRAKULA

Airių rašytojo Bramo Stokerio romanas „Drakula“, pirmą kartą išleistas 1897 metais ir pasakojantis apie kelių bičiulių kovą su aristokratu ir vampyru Drakula, jau seniai tapo kultiniu reiškiniu, sulaukęs daugybės ekranizavimų, perpasakojimų, siužeto perkėlimų į komiksus, spektaklius, serialus ir kitas medijas, tad siužetą maždaug žino kiekvienas.

Po romano „Drakula“ praėjus daugiau nei šimtmečiui, šiuolaikiniam skaitytojui už patį pasakojimą (tebeliekančiu nepaprastai intriguojančiu) tampa įdomesnės kūrinio atsiradimo interpretacijos, kontekstai ir komentarai.

Pavyzdžiui, Bramo Stokerio romane neabejotinai įdomus magų kovos motyvo išryškinimas. Knygoje aiškiai matomas okultinių jėgų naudojimas kovoje už valdžią pasaulyje. Tai kova, kurioje dalyvauja civilizuoti Vakarai (Britanijos imperija) ir tamsiosios jėgos, pasiruošusios pereiti į puolimą. Pavojaus mastelį parodo ir akcijos, kurią atlieka teigiamas romano herojus Van Helsingas su draugais, apimtis: jie nori ne sunaikinti vieną vampyrą Drakulą, bet išgelbėti pasaulį nuo vampyrizmo.

Pasakojimo konstravime „magų kova“ atitinka „gerų“ ir „blogų vaikinų“, dažniausiai su lygiomis jėgos galimybėmis, susidūrimą. Ankstyvesniuose šaltiniuose Drakulos asmenybė visiškai dominavo, jis neturėjo lygiaverčių priešininkų. O štai Bramo Stokerio romane, kaip ir visoje neoromantinėje prozoje, Transilvanijos vampyras gauna stiprius priešininkus.

Ši romane pateikta opozicija turi atspindį ir politikoje – romane „Drakula“ pateikiama pasaulinio karo nuojauta, karo, kuriame susigrums, anot Vinstono Čerčilio, „angliškai kalbantis pasaulis: ir Centrinės Europos imperijos (o Translilvanija buvo Austro-Vengrijos imperijos dalis). Bramas Stokeris šią idėją išreiškia gana aiškiai – ideologo Van Helsingo būryje yra britų lordas ir amerikietis.

Taigi, romanas „Drakula“ yra ne tik gera literatūrinė pramoga, bet ir puikus interpretacinis įrankis. Formaliai, iš kompozicinės pusės žiūrint, „Drakula“ yra epistoliarinis romanas, jo pasakojimas susidėlioja iš laiškų ir užrašų herojų dienoraščiuose - tokia forma jam suteikia kvazidokumentalumo charakterį. Na, o romano turinys neabejotinai priklauso gotikinės literatūros tradicijai, kuri vėliau buvo pavadinta (ir ja tapo) – siaubo literatūra.

Seras Abrahamas „Bram“ Stokeris (1847 - 1912) buvo airių rašytojas, romanų ir trumpų apsakymų autorius. Jis taip pat daug dirbo teatro srityje, buvo žymių aktorių vadybininku ir vieno seniausių Londono teatrų direktorius. Bram Stokeris parašė ir išleido vienuolika romanų, iš kurių pačiu žymiausiu yra, be abejo, „Drakula“.