Jaunasis dramaturgas Faustas Šalna nežinojo, kad valandą pralaukęs prie Valstybės teatro vadovo kabineto durų su naujai parašyta pjese metė iššūkį tituluotam dramaturgui Dariui Valakevičiui, kuris būtent tuo metu kabinete su teatro vadovu ilgai „derino" savo grandiozinį tarptautinį projektą, tikėdamasis sėkmingos baigties.
Taip ir būtų atsitikę, jeigu ne paniekinamas įžymiojo dramaturgo požiūris į Fausto Šalnos kūrybą, esą jis rašantis tik poetinius marazmus.
Dėl šios priežasties teatro vadovui pagailo naujojo Dariaus Valakevičiaus konkurento ir jis nusprendė „apeiti" Teatro meno tarybą, slapčia perduodamas jaunojo dramaturgo pjesę teatro režisieriui.
Išgirdęs šią žinią, Darius Valakevičius pajuto pelningą sandėrį slystant iš rankų. Jis ėmėsi ieškoti būdų ne tik atkeršyti teatro vadovui už jo tarptautinio projekto ignoravimą, bet ir perspėti asmeniškai visus Teatro tarybos narius apie teatro vadovo piktnaudžiavimą užimama padėtimi. Maža to, norėdamas nušalinti ir kritišką jo atžvilgiu teatro režisierių, Darius Valakevičius paskambino įžymiajam režisieriui į Vokietiją, siūlydamas jam režisuoti jo būsimąją „pasaulinio garso" dokumentinę pjesę.
Dvikovos baigtį nulėmė surasta „saliamoniška" išeitis: Teatro meno tarybos sprendimu buvo nutarta jaunąjį dramaturgą išsiųsti į tarptautinį jaunųjų dramaturgų seminarą, organizuojamą paties tas įžymiojo režisieriaus iš Vokietijos. Tikrasis tikslas – atitraukti jaunojo dramaturgo Fausto Šalnos dėmesį, kad nelįstų, kur nereikia, o Valstybės teatro vadovą už savivaliavimą nubausti griežtu papeikimu.
Rutuliojantis šiems audringiems įvykiams jaunasis dramaturgas Faustas Šalna patyrė dar vieną rimtą gyvenimo išbandymą, kuriame susikirto kūrybinė prigimtis ir įsiliepsnojusi meilė: draugo muzikanto Rojaus Klaido organizuotame vakarėlyje jis susipažino su dailininke Jurga. Abu menininkai, pasišventę kūrybai, svarsto apie artimesnius santykius. Nors juos jungia dvasinis ryšys ir panašus požiūris į pasaulį, bet kūrybos kelias gali išskirti.
Ar jie susivoks galį būti kartu?