Klasikinės meninės kalbos romanas aprėpia visą svarbiausiojo personažo gyvenimą. Vaikystė kaime, skaitymo kvaitulys, tikra draugystė, kariuomenė, paprasčiausias darbas sovietmečio Klaipėdoje, statybininkų bendrabučio šiurpas, svaigi erotika ir staiga užklumpanti lemtinga meilė – čia visa taip tikra ir paprasta, kad jaudinantis pasakojimas auga tartum savaime. Prozos menas kartu augina dramatiškų likimų medį, egzistencinę kūrinio įtampą.
Jis atsimena tik jausmus: baimę, neviltį, kentėjimą, nusiminimą, nerimą, alkį, šaltį, dar daug ką, o džiaugsmas – kas? Jis toks trumpas, jis tarp kitų jausmų tartum ir visai nesvarbus: pasidžiaugei – ir tiek, pats žinai, kad tuoj viskas baigsis, atsitiks kas nors didesnis, svarbesnis, baisesnis... Jau vien to baisesnio laukimas yra baisus, dėl to baisus pasidaro ir visas gyvenimas. Kadangi baisus – tai ir svarbus, nes tik svarbūs dalykai, kurie dedasi aplink tave, toliau nuo tavęs, gal net visai toli, artėja, artėja, supa, gniaužia, užspaudžia širdį ir alsavimą, – štai tą ir reikėtų surašyti į knygas, kad neprapultų be pėdsako nė vienas jokio žmogaus kentėjimas, antraip nėra ant svieto nei tiesos, nei teisybės, ir apskritai tada nereikia nei gimti, nei gyventi.