Naujausioje savo esė knygoje „Empedoklio batas“ E. Ališanka gilinasi į šiandienio žmogaus situaciją, subtiliai balansuodamas tarp kultūros ir kasdienybės. Tekstai konstruojami remiantis asociacijomis, įžvalgomis, vaizduote, audžiamas tankus tinklas, kurio pagrindinės gijos suteikia knygai savotišką siužetiškumą ir vientisumą. Iš dalies E. Ališanka tęsia ankstesnės knygos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ kūrybinius atradimus, tačiau šįkart knygos ašimi tampa keliaujantis žmogus. Vis dėlto tai toli gražu ne kelionių knyga. Knygos personažas – savotiškas dvidešimt pirmo amžiaus Odisėjas, kuriam rūpi ne kelionės tikslas, bet jos iššūkiai, prasmės, tai, kas lieka kelionės paraštėse. Asmeninės patirtys susipina su kultūrinėmis, literatūrinėmis įžvalgomis, su vaizduotės pliūpsniais, tekstai tampa daugiasluoksniai, neretai ironiški, artimesni literatūrai nei tradiciškai suvokiamai eseistikai.