Tai paskutinė Abul Faradžo knyga, kuria jis išgarsėjo kaip uolus tautosakos veikėjas, kaip taiklaus žodžio, lakoniškos patarlės, šmaikštaus humoro meistras. Istorijose nekaltas pasijuokimas iš žmogiškųjų silpnybių eina pagrečiui su karčia pašaipa iš sultonų, šachų, kilmingųjų ir kitų valdžios atstovų. Dauguma istorijų nukreipta prieš besočius turtuolius, neteisingus valdovus, pataikūnus.