Fo

J. M. Coetzee romane „Fo“ perkuria Robinzono Kruzo istoriją taip, kad skaitydamas negali atsitraukti nuo pasakojimo, lyg pats būtum įvykių dalyvis ir lėmėjas.
Suzana Barton per nelaimingą atsitikimą atsiduria negyvenamoje saloje. Ten ją randa Penktadienis ir nuveda pas savo šeimininką Kruzą – irzlų, despotišką vyrą, praradusį norą ištrūkti. Suzanai Penktadienis kelia baimę – ne tik dėl to, kad galbūt yra iš žmogėdrų genties, bet ir dėl to, kad jam išpjautas liežuvis. Ji nėra tikra, kad jį sužalojo ne Kruzas, o vergų pirkliai, bet iš Penktadienio negali to sužinoti – jis nebylys ir gyvena savo pasaulyje, į kurį nei Kruzas, nei Suzana nėra įleidžiami.
Vieną dieną netoliese plaukęs laivas atneša išsigelbėjimą. Ištrūkusi iš salos ir sugrįžusi į Londoną moteris susisiekia su iškiliu rašytoju Danieliumi Fo, prašydama papasakoti jos istoriją.
J. M. Coetzee nūdienos pasaulio problemų ištakas tarsi atranda D. Defoe kūrinyje „Robinzonas Kruzas“. Penktadienio negalia kalbėti – tai ne tik užuomina į tylą kaip kolonizacijos įrankį, bet ir visuotinio mūsų laikų nesusikalbėjimo aliuzija. Ar galima ką nors atstatyti, kai žala jau padaryta? Svarbi ir naratyvo perspektyva – pasakojama moters vardu ir taip sukuriamas kontrastas vyriškajam dominavimui D. Defoe romane. J. M. Coetzee koncentruoja pasakojimą ties Suzanos Barton, moters, ir Penktadienio, bebalsio, personažais. Autorius kelia daugybę klausimų, į kuriuos nepateikia tiesaus atsakymo. Šis romanas – tikrų tikriausias intelektualus galvosūkis literatūros gurmanams.