Basas

Gadeikiiu Liudvikui 1989 m. Žemaitės literatūrinė premija už rinkinį „Basas“
Išleido novelių rinkinį "Basas" (1988), kuriame yra ir stambesnis tekstas – apysaka. Konceptualiai nebūdamas itin novatoriškas, Gadeikis kuria gerą tradicinę prozą, pagrįstą agrarinio mentaliteto pasaulėvaizdžiu, žinodamas koks pilnavertis buvo lietuvio vasltiečio gyvenimas ir koks ištuštintas tapo sovietmečiu. Pasirinkęs apibendrintą žemdirbio figūrą – žemaitį Adomą – (plg. J. Apučio Vinculį, R. Granausko Bružą) bando išsakyti savo požiūrį į kaimo lemtį. Sublimavęs geriausius šio tipo pozos bruožus yra savitas tuo, kad į kaimo permainas žvelgia be desperacijos. Gadeikio žmogus, kad ir senas, nėra vienišas. Vaikai atvažiuoja su anūkais, kasa bulves, valgo vakarienę. Be to, vaikai ne taip skausmingai išeina į miestą, kaip, tarkim, B. Radzevičiaus prozoje. Apysakos "Naktinis autobusas" herojus prisipažįsta, kad nė vienas jo kartos jaunuolis nepasiliko tėviškėje. Vertinant kaimo ištuštėjimą dominuoja blaivus supratimas ir graudokas liūdesys (motinos paveikslas), bet ne rezignacija. Gadeikis mato buvusių sodybų nunykusius gyvenimus, sulaukėjusias obelis, dilgėlėm apėjusius pamatus, prasigėrusius bendraamžius. Jo prozoje optimizmą palaiko tradicinių etinių vertybių likučiai – santykių nuoširdumas, gerumas, pagarba, užgrūdinta meilė. Knyga vientisa, stamantrios struktūros, kaip gerai suręstas žemdirbio būstas. Prasmingas ir semantinis "basumo" kodas, atsispaudęs rinkinio pavadinime. Gadeikis savo proza teigia kultūros perimamumo, kartų tęstinumo būtinybę, todėl jam principinis dalykas – savo šaknų jutimas. Neįkyriai teigiamas prieraišumas gimtinei, šeimai, giminei, senosioms bendrabūvio tradicijoms (vaikai suvažiuoja švęsti motinos septyniasdešimtmečio). Veikėjų būsenų aprašymams teikiama daugiau svarbos nei išoriniams įvykiams, kuriama emocinė atmosfera, būdinga lyrinei novelei. Pasakotojo stilius žodingas, kalba artima žemaičių šnekamajai.
Gadeikis paskelbė kritikos straipsnių, recenzijų, politinės publicistikos.