Apie meilę ir kitus demonus

1949 m., griaudami senovinį vienuolyną, kurio vietoje turėjo iškilti penkių žvaigždučių viešbutis, vienoje kriptoje darbininkai atranda keletą pabirų kaulų ir skaistaus vario spalvos plaukus. Išskleisti ant aslos, jie buvo dvidešimt dviejų metrų ilgio...
Tikras faktas ar dar viena „Šimto metų vienatvės“ autoriaus lakios vaizduotės išmonė? Nesvarbu, nes taip prasideda nepaprasta meilės istorija XVIII a. Kartachenoje, Kolumbijos mieste. Vienintelė markizo de Kasalduero duktė Sierva Marija de Todos los Ancheles, įkąsta šuns su žvaigžde kaktoje, atsiduria Inkvizicijos kalėjime. Apkaltinta ryšiais su šėtonu, nelaimingoji gyvens ten kartu su savo egzorcistu donu Kajetanu Delaura, kol įsiliepsnos nežabota ir pragaištinga meilė...
Šiame romane „Apie meilę ir kitus demonus“ (1994), kur tikrovė persipina su legendomis, mistika susilieja su erotika, G. García Márquezas praplečia savo išrastojo magiškojo realizmo ribas. Tai romanas, trykštantis poezija. Tai metraščio stiliumi papasakoti tolimos istorijos įvykiai, dar kartą patvirtinantys didžiojo Kolumbijos mitų kūrėjo neginčijamą talentą.