Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes

Tai pirmasis G. G. Márquezo grožinis kūrinys, išėjęs po dešimties metų pertraukos. Romanas supažindina su visiškai nauju literatūros maestro kūrybos žanru, kurį galėtume pavadinti „pasaka senyviems žmonėms“, himnu pavėluotai aistrai, užsiplieskusiai seno žmogaus širdyje. Magiškai geidulingas, bet sykiu ir nekaltas romanas pasakoja apie eilinį žurnalistą, savo devyniasdešimtojo gimtadienio išvakarėse nusprendusį „padovanoti sau vieną beprotiškos meilės naktį su nekalta paaugle“. Trumpame kūrinyje autorius aprašo keletą hipnotiškų susitikimų su „mažyle“. Pirmąsyk išvydus nedrąsią keturiolikmetę Delgadiną, miegančią visiškai nuogą viešnamio kambaryje, jo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Jis nesikalba su ja ir nesistengia nieko apie ją sužinoti, ji – irgi. Bet Delgadina paskatina senolį prisiminti kitas gyvenime sutiktas moteris, kekšes, besimylinčias už pinigus; ir tik dabar jis supranta, kad „seksas – paguoda tiems, kuriems trūksta meilės“. Meilė visada buvo pagrindinė G. G. Márquezo kūrybos tema. Jis įsivaizduoja ją kaip tvirtovę, saugančią nuo viską nešančių laiko šuorų. „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ parašyta markeskišku stiliumi, jaudinamai pasakoja apie senatvės negandas ir išaukština džiaugsmą mylėti. Skaitydami šį kūrinį, mes tarsi klausomės rašytojo mėgstamos genialių kūrėjų muzikos, pritariančios kiekvienam meistro žodžiui ir sukuriančios savitą pasakojimo atmosferą.