Rablė veikalas — tai kandžios kritikos, neišsenkamo liaudiško humoro, ironijos, gilios išminties ir gyvenimo filosofinio supratimo persmelktas Renesanso epochos šedevras. Pasakodamas apie dviejų karalių milžinų Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą ir žygius, autorius naudojo daug pasakos, alegorijos, tuometinio liaudies folkloro bei mitologijos motyvų ir tokiu originaliu būdu savaip atskleidė žmogiškosios egzistencijos prasmę.
Rablė romaną Gargantiua ir Pantągriuelis nelengva skaityti ir suprasti. Savo sudėtingumu ir daugiaplaniškumu jis prilygsta tokiems pasaulinės literatūros šedevrams kaip Dantės Dieviškoji komedija, Servanteso Don Kichotas, H. Melvilio Mobis Dikas, Dž. Džoiso Ulisas. Rablė kūrinyje daug kas yra įvilkta į mito, parabolės, pasakos, alegorijos formą, jis prisodrintas ambivalentiško juoko, jame kaitaliojasi įvairiausi prasminiai ir stilistiniai klodai. Norint gerai jį suprasti, reikia pažinti viduramžiųliaudies juoko savitumą, farsų, liaudies švenčių, karnavalų tradicijas, nes Rablė juoko esmę nulėmėkaip tik liaudiški jo kūrybos šaltiniai. Rablė humoro negalima traktuoti nei vien kaip linksminimo priemonės, nei vien kaip satyros ar kritikos ginklo. Tai universalus požiūris į pasaulį, apimąs visas žmogaus gyvenimo puses, visą jo būties esmę. Toks juokas, sugebąs spręsti gyvenimo ir mirties klausimus, pasakyti tiesą apie gyvenimo visumą, yra viena iš Renesanso epochos literatūros, glaudžiai susipynusios su liaudies kūrybos tradicijomis, ypatybių.