Givienima vaizdieliai

„Givienima vaizdieliai“ ‒ antroji M. Kalesnikaitės-Blauzdienės knyga: proza, piešiniai, koliažai, nuotraukos… Tekstai rašyti tarmiškai. Juos skaityti reikia įprasti, bet paskui žodžiai atveria sodrų, jau į istoriją benueinantį pasaulį. Telieka sekti prisiminimų pėdomis ‒ iki pat vaikystės. O mergaitės, pasirodo, būta ne iš kelmo spirtos:


Na mažumės buvau biškį pracimna ar navatna, nežinau, kaip čia pasakius. Mani domino visa, kas gražu. Kožnas kitoks daiktelis, augalėlis, žiedelis ar akmenėlis. Visa tai ėmiau domėn. Graitai pastebėdavau, kas, kur, kaip vyksta gamtoje. Jau išdyga naujas daigelis, pražyda kvietkelis.

Pastabumas ‒ viena svarbiausių istorijų pasakotojo, rašytojo savybių. Taigi istorijos knygoje liejasi viena po kitos. Mergaitė augo Bajorų kaime, Želvos valsčiuje, Ukmergės rajone. Kelias iki mokyklos buvo ilgas, eiti reikėjo apie keturis kilometrus, per miškus, tad tėvai į pirmą klasę ją išleido kartu su pusantrų metų vyresniu broliu ‒ taip spakainiau. Laikai buvo neramūs ‒ 1948-ieji. Vos pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas.