Kovo ketvirtoji

Dėl valstybės okupacijos didelė dalis Lietuvos kultūrinio gyvenimo persikėlė į užsienį. Taip susiformavo atskiros išeivijos rašytojų kartos, jos buvo nepažįstamos eiliniam sovietmečiu gyvenusiam skaitytojui. Lietuvos tautai atgavus nepriklausomybę ne visi egzodo rašytojai sugrįžo į skaitytojų knygų lentynas. Vienas iš jų – Jurgis Gliauda, rašytojas susilaukęs tiek liaupsių tiek kritikos, tačiau bet kokiu atveju yra vertas dėmesio.
Kaip išeivijos rašytojas Jurgis Gliauda yra priskiriamas nepriklausomybės amžininkų grupei arba tiesiog nepriklausomybininkams. Šiam skirstymui imponuoja ne jų gimimo data (aptariamas autorius yra gimęs, dar prieš Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, 1906 metais), o tai, kad jie augo ir literatūriškai brendo tiesiogiai veikiami nepriklausomos Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Šis rašytojas išsiskiria tuo, kad išeivijos literatūros kontekste pasirodė visiškai netikėtai. Nusistebėjimą sustiprina ir tai, jog pirmasis rašytojo kūrinys iš karto pelno literatūrinį „Draugo“ apdovanojimą. Visus savo kūrinius, Jurgis Gliauda, parašė ir išleido išeivijoje.