Man patinki toks, koks esi

„Ar stebėdami du žmones kada nors bandėte suprasti, kas jie: sužadėtiniai, giminaičiai, draugai ar dar kas nors? Aš kartais stengiuosi, ypač rytais, kai važiuoju metro. Sutelkiu dėmesį į kokią nors porą ir stebiu tol, kol vienas iš jų kaip nors netikėtai pasielgia ar ką nors nedviprasmiškai pasako...“ Šešiolikmetė Alisa niekuo neišsiskiria iš kitų mokyklos mergaičių. Ji ne gražuolė, bet ir baidykle jos nepavadinsi. Jai patinka stebėti save ir aplinkinius. Juk kiekvienas apsimetame esąs svarbus, nešiojame kaukes, ir tik vėliau supranti, kas yra kas iš tikrųjų. Alisai tenka praleisti atostogas su šeima Salentinos pusiasalyje. Čia ji sutinka Danielį – pašėlusį rastafarių filosofijos gerbėją, visur besitampantį šešką Marlį. Tačiau, anot geriausio Alisos draugo Luko, amžinai kiurksančio interneto pokalbių svetainėse, Danielio vėlinukai „Pagaminti Kinijoje“. Martina, „Mis Auksinis Užpakaliukas“, – visų vaikinų erotinis sapnas, o Mari skaito tik paskalų žurnalus ir horoskopus. Visi jie susitinka Salentinos pusiasalyje ošiant jūros bangoms ir Bobui Marliui dainuojant, kad „viskas bus gerai“, ir visus juos šią vasarą pakeičia žodžiai: „Tu man patinki toks, koks esi.“