Kai skaitytojas prisikasa iki paskutinio knygos puslapio, užverčia ketvirtą viršelį, ir nugarėlė gailiai girgžteli – tai pabaiga, metas padėti istoriją į lentyną kitam smalsuoliui. Karas nepanėši į knygą – jis be galo. Sukrėtimas trunka amžinai.
Nacių okupuotoje Lenkijoje Sofija nepajėgia pažvelgti tėvui į akis: kaipgi jis drįsta dirbti SS gydytoju – juk jo mylima žmona, Sofijos motina, yra žydė. Dukra negali atleisti tėvui, tačiau nežino, kad toks sandoris buvo sudarytas siekiant išgelbėti jų gyvybes.
Vidury nakties Izaoką su šimtais kitų nelaimėlių išlaipina iš sausakimšo traukinio. Dangų skrodžia šūviai, o kareiviai jų likimą sprendžia čia pat vietoje – mirtis arba nelaisvė. Izaokui tekusi dalia nuveda į ūkį netoliese. Čia nuo saulėtekio iki saulėlydžio su kitais jis rausia žemę vos už kelis lašus viralo per dieną. Atrodo, bet kuris atodūsis gali būti paskutinis, todėl, išvydęs pro dvaro langą žvelgiančią dailią merginą kaštoniniais plaukais, Izaokas pasijunta tarytum sapne...
Sofija nesutinka stebėti vergovės savo kieme ir sėdėti rankas sudėjusi, todėl nepaklususi tėvui rizikuoja gyvybe, kad paslapčia perduotų laišką žaliaakiam jaunuoliui. Slaptas sandėris įžiebia Izaokui viltį ištrūkti, o pavojaus akivaizdoje užgimusi meilė suteikia stiprybės. Tačiau ar tvyrant blogiui meilė gali triumfuoti? Ar jiedviem pavyks pasprukti nuo juos medžiojančių nacių?