Romane „Gyvenimo puikybė“ Michaelis Kumpfmülleris apšviečia garsųjį austrų rašytoją Francą Kafką ryškia, kone džiugia šviesa, rūpestingai ir diskretiškai vaizduoja žmogų, kuris paskutiniaisiais gyvenimo metais atranda didelę meilę ir, kol dar ne vėlu, ima gyvenimą į savo rankas.
1923 m. vasarą Baltijos pajūrio kurorte jau sunkiai sergantis tuberkulioze jis susipažįsta su dvidešimt penkerių metų virėja Dora Diamant. Per kelias savaites apsisprendžia apsigyventi su šia moterimi. Jiedu įsikuria Berlyne, siaučiant Veimaro Respublikos hiperinfliacijai. Nepaisant sudėtingų aplinkybių ir tėvų nepritarimo, rašytojas ir Dora liks neišskiriami iki jo mirties 1924-ųjų birželį.
Šią tikrą istoriją M. Kumpfmülleris paverčia subtiliu, santūriu ir autentiškais Kafkos gyvenimo faktais grįstu meilės romanu. Jis puikiai išmano rašytojo dienoraščius, laiškus ir paskutinius tekstus, subtiliai įpina juos į pasakojimą. Tačiau lygiai taip pat autorius atsidavęs ir Doros perspektyvai – jaunos moters, įsimylėjusios savo paslaptingą mirštantį vyrą. Pavyksta sukurti jaudinančią parabolę apie gyvenimą ir meilę, rašymą ir mirtį. Kafka pajunta artimo, mylinčio bendriją ir patiria bent metus pilnatvės ir laimės. Pasak kritikų, būtent iš čia kyla visą kūrinį persmelkianti švelni, poetiška, tauri melancholija.
2011 m. romanas pristatytas Wilhelmo Raabe’ės vokiečių literatūros premijai, tais pačiais metais įtrauktas į geriausių vokiškų knygų sąrašą. Jos kiniškas vertimas apdovanotas Weishanhu prizu, teikiamu už geriausius vertimus, o 2013-aisiais vertimas į prancūzų kalbą pelnė Prix Jean Monnet de litterature europeenne. Iš viso knyga išversta į 24 kalbas.