Regimantas Dima: dėmesio – rimtas įspėjimas! Šioje knygoje pilna pavydo, netolerancijos, antimoterizmo ir kitokių nepadorių bei netinkamų XXI amžiaus pažangiam žmogui dalykų. Net nebandykite pirkti, nes arba užsikikensite negyvai, arba, jei nedavė Dievas to jausmo, pradėsite į generalinę prokuratūrą kepti skundus kaip blynus.
Regimantas Dima – užkietėjęs vilnietis, dviejų istorinių romanų „Vilniaus plovas“ ir „Bronislovas ir imperatorius“ (Tyto alba, 2015, 2016) autorius. Buvęs regbio žaidėjas, „laukinio kapitalizmo“ laikotarpio verslininkas, dviejų dukterų tėvas. O lietuviško interneto skaitytojai jį pažįsta kaip Gyvenimo Stebėtoją, kurio tinklaraštį apie vieno vilniečio gyvenimą skaitė daugybė žmonių, visiškai nenutuokdami, kas yra jo autorius. Skaitė, stebėjosi ir juokėsi. Nes Regimantas Dima iš tiesų yra pats tikriausias gyvenimo stebėtojas: jo aštri akis, puiki atmintis ir kandus humoras panardina skaitytoją į kasdienybę, kuri daugeliui pasirodys pažįstama ir artima – bet neįprastai juokinga. Į prisiminimus apie sovietinį Vilnių, kurio jaunoji karta nebepažįsta. Į kunkuliuojantį asmeninį gyvenimą! su temperamentingaja Balkanų Moterimi.
Autorius sako: „Tai trumpos istorijos apie XX amžių, apie Aziją, verslą, regbį, šeimos vargus ir sovietinio Vilniaus keistenybes. Žmonės, paskaitę šią knygą, reaguoja trejopai – arba juokiasi, arba kvatoja, arba rodo kumščiu autoriui.“
Mes pridedame: tai – viena vyriškiausių lietuviškų knygų. Ir viena juokingiausių.
Viskas kartu. Viskas vienu metu. Viskas asmeniška, paties išgyventa ir daugeliu atveju politiškai bei kultūriškai nekorektiška. Bet toks jau yra Regimantas Dima.
ĮŽANGA
Ankstyvi vos penkiasdešimt metų perkopusio žmogaus atsiminimai yra tikresni nei seno jau nupiepusio diedo. Na, juk visi žino - viskas, kas įdomu ir ką verta atsiminti, atsitinka vyrams iki Kristaus amžiaus, iki trisdešimt trejų metų. Dar gerai prisimenu tuos savo geriausius metus, esu beveik sveiko proto, tebeužuodžiu gyvenimo klystkeliuose sutiktų moterų kvapą, alkoholio skonį iki šiol jaučiu kas šeštadienį nors liežuvio galu, valgiai skrandyje dar be jokių dietų, tokie, kokie turi būti, tad memuarai pursluoja tikrove ir juose visai nėra to nereikalingo seno žmogaus liūdnumo. Taigi memuarai parašyti pačiu laiku, be to, jie dar ir labai trumpi. Tai trumpos istorijos apie XX amžių, apie Aziją, verslą, regbį, šeimos vargus ir sovietinio Vilniaus keistenybes. Žmonės, perskaitę šią knygą, reaguoja trejopai - arba kikena, arba kvatoja, arba rodo kumštį autoriui. Memuarai pritaikyti skubančiam XXI amžiaus žmogui - kiekviena istorija telpa į vieną atidarytą kompiuterio langelį.
Ir net įžanga, kurioje save gerbiantis autorius gali labai plačiai, išmaniai ir su skoniu visapusiškai pasigirti, yra trumpa. Ir ji jau baigta.