Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda
Valentinas Rasputinas - viduriniosios kartos rusų rašytojas, gyvenantis Irkutske ir savo kūrybą paskyręs išimtinai Sibiro gyvenimui.
Apysakos "Gyvenk ir neužmiršk" ir "Paskutinė valanda" skirtos gyvenimo ir mirties problemai. Mirtis autoriui padeda išryškinti, tarsi pasverti paties mirštančiojo ir aplinkinių žmonių gyvenimą. Mirties peripetijos - tai jų gyvenimų, jų tarpusavio santykių peripetijos. "Paskutinėj valandoj", vaizduodamas senikės Anos mirtį, autorius atskleidžia jos pačios stiprų, gražų charakterį ir jos dukterų bei sūnaus dvasios menkystę.
Apysaka "Gyvenk ir neužmiršk" taip pat baigiasi pagrindinės jos herojės Nastionos Guskovos mirtim. Jei senikės Anos mirtis savalaikė, tai Nastionos - ankstyva ir tragiška, autoriaus parodyta kaip nedovanotina gyvenimo klaida. Ši nuostabi, šviesi ir pasiaukojanti moteris miršta vien per savo vyrą Andrejų, dezertyravusį karo pabaigoje ir labai sukomplikavusį jos gyvenimą. Nastionos tragedija pavaizduota ne tik kaip asmeninė, bet ir kaip visuomeninė, nes su ja susiję visi Atamanovkos gyventojai, iškylantys prieš mūsų akis tarsi vienas svarbus apysakos veikėjas. Tad ši V.Rasputino apysaka - tai 'humaniško rašytojo kreipimasis į humanišką skaitytoją ir visuomenę", nes "tik humaniškai visuomenei rūpi atskira asmenybė, jos išgyvenimai, jos likimas". Abiejų apysakų centre - moterys, nes V.Rasputino kūryboje joms tenka ypatinga vieta kaip šeimos šilumos saugotojoms, kaip motinoms, kaip geriausių žmogiškųjų savybių ugdytojoms. Ir senikė Ana, ir Nastiona - neeiliniai savo aplinkos žmonės, jos kupinos gerumo ir vidinio grožio, pasiaukojančios ir labai žmogiškos. Jose įkūnyti geriausi rusų moterų nacionaliniai bruožai.
