Savo prisiminimų knygą G. G. Marquezas pradeda kelionės į Arakataką, savo gimtąjį miestą, aprašymu. Plaukdamas laivu su motina parduoti savo šeimos namo, jaunuolis viską stebi ir prisimena. Prisimena savo vaikystę, savo kitas keliones laivu, Sjenagos pelkes, besisukantį priešais veidrodį senelį ir stojišką, vaiduoklių istorijas pasakojančią senelę. Vienoje apleistoje geležinkelio stotyje jis perskaito magišką žodį: Makondas. Po septyniolikos metų tą žodį romane „Šimtas metų vienatvės“, toje, pasak Carloso Fuenteso, Lotynų Amerikos Biblijoje, perskaitys visas pasaulis. Prisiminimuose rašytojas nepaprastai nuoširdžiai pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, apie jaudinamą tėvų meilės istoriją, aprašo mokslo metus, meilės klystkelius, kūrybos technikos ieškojimus, aplinką ir tikrovę, pažadinusią jaunojo Gabrielio širdyje nenugalimą aistrą rašyti. Šioje knygoje susipažįstame su žiauria ir kruvina Kolumbijos istorija, su nepaprasta šalimi, kurioje, regis, viskas – gamta, valdžia, alkoholis, moterys, juokas ir ašaros – paženklinta magiškuoju beprotybės ženklu. Tai knyga apie tokį gyvenimą ir tokią šalies istoriją, kokios iki šiol dar neparašė nė vienas žmogus.