Gyvieji ir mirusieji

Simonovo romane pateikiama istorinė ir psichologinė karo interpretacija.

Simonovo koncepcijai būdingas aiškumas ir tiesos regimybė: dėl paskirų Stalino klaidų karą pasitikome nepasirengę, bet didžiulių aukų kaina (kartais per didelių, nedrąsiai priduria autorius) liaudis apgynė tėvynę.

Simonovas puikiai prisiminė Tolstojaus „liaudies karo vėzdą“, paraidžiui atkūrė jį romane. Tolstojui karą laimėjo kapitonas Tušinas, Simonovui – kapitonas Ivanovas, kurio pavarde „visa Rusija laikosi“9.

Vis dėlto storame romane taip ir neatsirado vietos suprantamai paaiškinti, už ką kovojo liaudis didvyrė. Pagrindinis knygos konfliktas – ne gyvųjų ir mirusiųjų. Ir net ne kariaujančių pusių. Pagrindiniu knygos herojumi tapo politinio darbuotojo Sincovo pamestas partinis bilietas. Romano herojaus grąžinimo į partiją tema nusveria liaudies žygdarbio temą. „Kas brangiau – žmogus ar popierius?“10 – drąsiai klausia Sincovas. „Žmogus su popieriumi“, – atsako Simonovas, nuo konflikto, kurį ženklina pavadinimas, nusukdamas į biurokratines lankas.

Septintojo dešimtmečio pradžioje sovietinė visuomenė jau turėjo žinių apie karą rinkinį. Jau buvo aišku, kad karą laimėjo ne vienas Stalinas. Kad liaudis atliko žygdarbį. Ir kad atlikti šį žygdarbį be partinio bilieto buvo nevalia.