Ars poetica

Horacijus (Quintus Horatius Flaccus, 65 - 8 m. pr. Kr.) – Romos poetas. Gimė Venuzijoje, Italijos pietuose. Jo tėvas buvo į laisvę paleistas vergas. Jis pasirūpino suteikti sūnui kuo geriausią išsimokslinimą, kuris atvertų duris į aukštesnius visuomenės sluoksnius. Horacijus mokėsi Romoje, paskui Atėnuose. Pilietiniame kare kovėsi Bruto pusėje prieš Cezarį. Brutui pralaimėjus, grįžo į Italiją, atsidėjo literatūriniam darbui, tapdamas vienu žymiausių romėnų poetų – šalia Vergilijaus. Mecenatas padovanojo jam nedidelį dvarelį Sabinų kalnuose, įvedė jį į Augusto aplinką, bet nuo siūlomos imperatoriaus sekretoriaus tarnybos poetas atsisakė, nes mielesnis jam buvo nuošalus kaimas, negu Roma. Tačiau mirė Horacijus Romoje, dviem mėnesiais pragyvenęs savo draugą ir globėją Mecenatą.

Artėdamas į gyvenimo pabaigą, Horacijus parašo dvi knygas literatūrinių laiškų (20 ir 13 m. p. m. e.). Pirmoji – tai filosofiniai apmąstymai, o antroji skirta poezijos dalykams. Ją sudaro trys laiškai, iš kurių reikšmingiausias antrasis – Laiškas Pizonams, vėliau, bet dar antikos laikais, pavadintas Poezijos menu (Ars poetica). Kaip teigia antikinis komentatorius, šio kūrinio teorinis šaltinis buvo Neoptolemo Parijiečio (III a. p. m. e.) traktatas. Laiško adresatai Pizonai – Gnėjus Pizonas, Horacijaus ginklo draugas, kartu kovęsis po Bruto vėliava, ir du jo sūnūs.