į pietus nuo Lampedūzos

Knygoje „Į pietus nuo Lampedūzos: penkeri metai migracijos keliais“ surinktos iš Centrinės Afrikos šalių į Viduržemio pakrančių Europą migruojančiųjų istorijos, atkurti srautų maršrutai, kryptys, iškalbinti „pabėgimų" tikslai, išklausytos svajonės... Taip autorius siekia suvokti migracijos – vadinamųjų nevilties kelionių – priežastis.

Pastarųjų metų tautų egzodas, kokio pasaulis neregėjo nuo Antrojo pasaulinio karo, ko gero, viena kraupiausių mūsų amžiaus tragedijų. Ir ji nėra vien žmonių kontrabanda, o ir organizuotas, sąmoningas kiekvieno pasirinkimas. Kas priverčia žmogų palikti šeimą, iškęsti alinantį karštį ar tvilkantį šaltį, badą ir ligas? Kaip nutiko, kad pasirinkimas „arba-arba" daugeliui tapo vienintele galimybe išgyventi?

Stefano Liberti – žurnalistas ir dokumentinio kino kūrėjas, gyvena Romoje. Masinės migracijos ir pabėgėlių fenomenui tirti paskyrė ne vienus metus. Šia tema analitinius straipsnius rašo keliems pagrindiniams Italijos dienraščiams bei užsienio spaudai. Už darbus autorius pelnė ne vieną premiją: 2008 m. „Luchetta", 2010 m. „Carletti", 2010 m. „Indro Montanelli".
Šiandien emigruoja Sirija, Irakas, Afganistanas, Pakistanas... Autorius nesiima išankstinių apibendrinimų, o nuosekliai vykdo seklio darbą: nagrinėja sudėtingą vizų klausimą, kalba apie politinio prieglobsčio prašančiųjų teises, beldžiasi į ES politikos vartus, pro kuriuos turėtų būti įleidžiami migrantai, pabėgėliai. O kaip tik Europa čia nėra niekuo dėta: Ispanijos ir Maroko nutarimai, po kurių Šiaurės Afrikoje iškilo dar viena siena, skirta blokuoti migruojančiųjų srautą; Berlusconi ir Gaddafi „draugystės sutartis", įgalinusi Libiją sulaikyti emigrantus buvusios Italijos kolonijos kalėjimuose nežmoniškomis sąlygomis, pasibaigusi gelbėjimo operacija „Mare Nostrum"... Senegalas, Nigeris, Mauritanija, Alžyras, Marokas... Liberti darbus tęsia