Sentimentalus romansas

Lietuvių poezijoje tokių kūrėjų kaip Antanas A. Jonynas daugiau nėra. Gal būtų, jei šio poeto kūrybos esmę sudarytų vien jo techninis virtuoziškumas (žinoma, ir šis bruožas A. A. Jonynui būdingas), techninių dalykų sunkiai, bet išmokstama. Tačiau Antanas A. Jonynas yra kur kas daugiau nei techniškai tobulas kūrėjas. Jis turi tą tikrojo poeto krislą, kuris neįgyjamas, su juo reikia gimti.
Paskutiniai trys dešimtmečiai, kai galime būti su A. A. Jonyno tekstais, poetine prasme, sakyčiau, saugiausi. Net jei rytoj visi poetai liautųsi kūrę, mums dar ilgai užtektų energijos, slypinčios tokių poetų kaip Antanas A. Jonynas kūryboje. Tai kur kas daugiau už Ignalinos atominę, net ir naująją.
Kęstutis Navakas
Naujoje poeto rinktinių eilėraščių knygoje spausdinami 1972–2002 m. parašyti geriausi kūriniai. Autorius atsisako chronologinio sudarymo principo, šeši knygos skyriai grupuojasi apie skirtingus teminius branduolius, kurie, skleisdamiesi koncentriškais ratilais, persiliedami sukuria naujas prasmines struktūras, seni eilėraščiai, atsidūrę naujuose kontekstuose, atsiveria kitomis prasmėmis.
Vieno iš šiuolaikinės lietuvių poezijos korifėjų, Nacionalinės premijos laureato Antano A. Jonyno kūryba rinktinėje pristatoma lygiagrečiai su žymaus moderniosios dailės atstovo, kolekcininko, bibliofilo Kazio Varnelio (g. 1917) nespalvotomis geometrinės tapybos reprodukcijomis. Tai menininkų knyga, kurioje skamba poezija ir tapyba.

Pažiūrėję šį siužetą, sužinosite, kodėl Antanas A. Jonynas savo poezijos rinktinę pavadino „Sentimentalus romansas“ bei kaip joje suskamba poezija ir tapyba