Kam būti laimingai, jei gali būti normali?

Kai šešiolikmetė Jeanette Winterson įsimylėjo kitą merginą ir paliko namus, motina jos paklausė: „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ Ši frazė tapo jos autobiografinės knygos pavadinimu. Parašyta praėjus 25 metams po debiutinio romano „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ (1985), knyga tęsia skausmingus vaikystės prisiminimus ir pasakoja istoriją apie mergaitę, kuriai neleisdavo skaityti knygų ir už bausmę užrakindavo nakčiai lauke. Jos pamotė tironė virtuvės stalčiuje laikė revolverį, be paliovos skaitė Bibliją, laukė pasaulio pabaigos ir atliko savo įdukrai egzorcizmo apeigas. Ši knyga – tai autorės bandymas susitaikyti su savo praeitimi, kuri ilgą laiką nesiliovė persekiojusi, nepaisant visų bandymų ją „perrašyti“, ir privertė leistis ieškoti savo tikrosios motinos. Pačios autorės žodžiais, tai knyga apie meilę, galimybę mylėti ir tapti laimingais žmonėmis. Jeanette Winterson – dešimties romanų, kelių apsakymų rinkinių, esė, knygų vaikams, kino scenarijų ir publicistinių straipsnių autorė, Britų imperijos ordino kavalierė, už savo kūrybą laimėjusi ne vieną prestižinį apdovanojimą. „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ yra antra rašytojos knyga lietuvių kalba. Šią knygą gerai apibūdina autorės žodžiai: „Reikia sakyti „taip“ gyvenimui, tai yra gyvenimo meilei, nors ir nevykusiai, ir meilei sau, kad ir kur ji slypėtų. Ne mylėti save labiau nei viską, nes tai yra gyvenimo ir meilės priešingybė, tačiau su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė…“