Kaput

1941 metais Malaparte buvo pasiųstas į Rytų frontą kaip Italijos karo korespondentas. Jis keliavo per nacių okupuotą Rytų Europą ir rašė apie tai, ką matė iš arti ir už uždarų durų. Šioje beprotiškoje kelionėje per karo nusiaubtas teritorijas gimė ir romanas Kaput. Vokiškas žodis kaputt – „sulaužytas“, „sugadintas“ – tiksliausiai nusako Europą, kokią matė Malaparte. Vis dėlto karas romane nėra pagrindinis veikėjas ir net ne fonas – labiau gausybės žmonių, įtakingų ir eilinių, lemtis; jų istorijas Malaparte suveria į vieningą pasakojimą, liudijantį apie apgailėtiną valstybių vadovų bejėgiškumą ir nacių lyderių aroganciją, sumaitotus kūnus ir gyvenimus, šiukšlių krūva virtusius miestus. Kaput – didingas ir groteskiškas kūrinys apie tikrovę ir karo sąlygomis pačiomis įvairiausiomis formomis išsiskleidžiančią žmogaus prigimtį.

Perskaičius porą Kaput skyrių, nuo knygos darosi sunku atsitraukti. Ji paremta tuo pačiu formaliu principu kaip Dekameronas ar Tūkstantis ir viena naktis, tačiau linksmų ar fantastiškų pasakojimų vėrinį čia pavaduoja šokiruojančių, makabriškų, groteskinių istorijų vėrinys, smurto ir mirties vizijos, kurių neužmirš turbūt nė vienas skaitytojas. Tęsdami garbingų palyginimų eilę, galėtume pasakyti, kad tos vizijos dažnai beveik nenusileidžia Boscho, Jacquesʼo Callot ar Goyos regėjimams. Anot vykusios Alberto Hubbello formulės, Kaput yra „fašizmo pomirtinė kaukė“. Malaparte – unikalus pasakotojas, ir turbūt nepridera klausti, ar visi jo pasakojimai atitinka tikrovę. Jie perteikia kai ką svaresnio – tiesą apie praslinkusį (o drauge tebesantį su mumis) totalitarinį šimtmetį.