Karaliaus pražūtis. Pegaso kolekcija

Romanas „Karaliaus pražūtis“ paskelbtas geriausiu XX a. danų romanu. Jis ne tik žymėjo ribą tarp XIX ir XX amžių, bet ir ženklino danų literatūros atgimimo pradžią. Stiliaus ir kompozicijos novatoriškumu knyga išlieka moderni, nors išleista 1901 m. Neįtikėtino ekspresyvumo tekstas nepalieka abejingo nė vieno. Gamtos vaizdai yra tikra žodinė tapyba, tad ne veltui J. V. Jensenas kritikų vadinamas prozos Picasso.

Romano veiksmas vyksta viduramžių Danijoje, bet istorija tėra rūstus ir žiaurus fonas, kuriame vieną viltingą Kopenhagos pavasarį prasideda keista ir paini nevykėlio teologijos studento Mikelio, jo trokštamų moterų ir priešų drama. Romane tai švelniai, tai negailestingai kalbama apie amžinus dalykus: žmogaus prigimties dvilypumą, jo kelius ir klystkelius, regis, likimo ranka nubraižytus, apie blogį ir gėrį, meilę ir neapykantą, ištikimybę ir išdavystę, visada žengiančius greta, ir apie viską sulyginančią amžinybę. Apie visagalę žemę, kuri pasiima visus. Ir karalius, ir jo kareivis, o vėliau tarnas Mikelis, ir skaisčiaakės gražuolės, ir puikūs jas mylintys, bet apviliantys jaunikaičiai trumpai težydėję nuvysta kaip tos kuklutės dirvono smilgos...