Net ir postmodernizmu persisotinusioje lietuvių literatūroje panašią knygą sunku būtų atrasti.
Nuostabūs ir absurdiški Vido Poškaus piešiniai, sarkastiškai lyriški Juliaus Kelero dvieiliai lakoniškai pasakoja paprastą nepaprasto karaliaus istoriją, kurioje savitai persišviečia ir šiuolaikinės negandos (korumpuotų valstybininkų puvimo ženklai, tariamos aukštuomenės skurdas), ir kasdienybės metafizika, kurioje veriasi vidinio žmogaus paslaptys, svajonės ir iliuzijos.
Karaliaus Bulviagalvio II tragedija ir komedija liejasi į vieną taurę, kurią ragaujančiam šis absurdo kokteilis gali priminti apie jį patį. To ir siekė autoriai.