Meninos

Eilėraščių kalba, atsisakiusi žinomų poetizmų

Apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorės Giedrės Kazlauskaitės naujų eilėraščių knyga. Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Ši kūrybinė nuostata aiškiai skiriasi nuo literatūros „darymo“. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. Atsiskleidžia savitos laikysenos asmenybė, kelianti susidomėjimą.

„Už knygos struktūrą esu dėkinga anoniminiam interneto komentatoriui, kadaise pavadinusiam mane infante. Velázquezą toji replika tik pritraukė, o ne atvirkščiai.
Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti, bet cv jų nuotrupų yra (nebaigta nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos dailės akademijoje).
Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną (tačiau tai daug gėdingesnis cv faktas). Būta kvailo juokelio, kad apsigynusi dėstysiu kursą „Putinas ir aš“. Bijau, galima pavadinti šią knygą savotiškais tokio fantazmo konspektais.
Galimas daiktas, akademinius reikalus bus užnuodiję du sezonai Lietuvos televizijoje. Todėl ir televizorius eilėraščiuose – ne atsitiktinis motyvas, o sapnų intarpai – tragikomiška viešumo pasekmė. Ko negali papasakoti iš ekrano, išduoda sapno metaforos.
Prie kontekstų derėtų paminėti plaukimą šatėnų tekstais, darbą redakcijoje. Devyniasdešimt šeštųjų „Šiaurės Atėnai“, kuriuos skaitydavau autobuse, važiuodama į mokyklą, man ir liko idealas; kitaip sakant, Prousto kvapų simbolikoje jie man reiškia madeleine.“ – Giedrė Kazlauskaitė.

2014 metais LITERATŪRINĖJE PANEVĖŽIO ŽIEMOJE Giedrei Kazlauskaitei įteikta Elenos Mezginaitės premija „Už poetinės kalbos savitumą ir drąsų heterų ir meninų įbalsinimą“.