Jacko Kerouako (Džeko Keruako, 1922-1969) autobiografinis romanas Dharmos valkatos, išleistas praėjus metams po garsiojo romano Kelyje (1957), yra vienas geriausių ir populiariausių šio rašytojo kūrinių. Romano siužetas paremtas asmenine Kerouaco patirtimi, kai šeštojo dešimtmečio viduryje jis gyveno Kalifornijoje ir buvo itin susidomėjęs dvasiniu budizmo pažinimo keliu. Daugelio romano veikėjų prototipai yra realūs rašytojo draugai, poetai ir rašytojai. Romano pasakotojas Rėjus Smitas, išgyvenantis pasidygėjimą amerikiečių viduriniosios klasės gyvensenos tuštybe, sutinka Džefį Raiderį, kurį kaipmat identifikuoja kaip dvasinį idealą. Du jauni vaikinai įsitraukia į entuziastingas dharmos arba tiesos paieškas. Jų pagrindinis tikslas – dzeno kelias, kurį pasiekti jie tikisi kopdami į aukštas uolas ir gaudami vienatvės pamoką. Tačiau ši pamoka jiems sunkiai sekasi, ypač dėl tokio neasketiško laisvalaikio leidimo būdo kaip vyno vakarai, naktiniai poezijos skaitymai ar Laisvos Meilės Beprotybės Orgijos su bohemiškaisiais San Francisko Dzeno Pamišėliais. Šiandienos pasiutėliams, kurie savaime suprantamu dalyku laiko tai, ko šeštojo dešimtmečio maištininkai tik siekė, bitnikų karta atrodo keista. Mes galime manyti, jog bitnikų gyvenimo būdas bei nuostatos iš esmės buvo vien primityvūs eksperimentai, pranašaujantys septintojo dešimtmečio kultūrinę revoliuciją, tačiau neabejotina, kad tai, kas siejama su negausia kontrkultūros literatūra, aiškiausiai, stipriausiai ir originaliausiai pasireiškė Kerouaco kūryboje.