Pienas

„Pradžioje stebuklaraščiai buvo paprasti pamąstymai proza, užrašyti rašikliu, bet ar tikrai? Ne, turėčiau pasakyti, kad jie radosi labai seniai, kai, būdamas 4 ar 5 metų vaikas, sėdėdavau ant mamos lovos ir, jai paraginus, kurdavau istorijas, kurios tęsdavosi be galo, o ji klausydavosi stebėdamasi iš kur jos ateina. Čia tų istorijų nėra, bet yra jų tėkmė, eilutė po eilutės, žodis, po žodžio, tūkstantis ir viena, nes niekaip nesustoja.

Pastaruoju metu kai kuriuos tekstus perdariau arba kūriau naujus scenai čia, Vilniuje, dabartinėje Europos teatro širdyje. Paverčiau juos trumpais vienaveiksmiais monologais. „Laisvė“ „Namas“ ir „Manta“ buvo perdaryti trijų arba vienos aktorės atlikimui viename spekataklyje – tai trilogija, jų sapnų arba košmarų misterija. Čia taip pat yra keletas eilėraščių proza. O rašydamas kai kuriuos farso tipo kūrinius mačiau juos kaip filmus – nespalvotus šortus. Bet štai čia jie visi, sudėti į paprastą knygą: nespalvoti filmai, teatras knygoje, sukaustytas autorius, pokalbiai ir personažai puslapiuose, laukiantys, kad kas nors juos vėl paverstų judančiomis figūromis. “

Kerry Shawn Keys

Seniai neskaičiau knygos, kurios žanrą, temą, o ir santykį su kitomis knygomis būtų taip sunku apibrėžti. Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nelikę skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško. Daiktai, dalykai (o ir pats pasakotojas) čia dažnai netenka savo reikšmių, o gal patys ir yra tik reikšmės... Tarytum apakęs Keris atkakliai gieda giesmę pasauliui, nepaisydamas, kad iš jo lūpų liejasi jau ne tekstas, bet syvai, galintys pavilioti nebent kokį kvaištelėjusį literatūros gurmaną ar tiesiog šūdmusę.

Ši knyga – kaip tik jiems, o taip pat visiems ekhibicionistams, nekrofilams, zoofilams ir kt. sodomitams, depresikams, liurbiams, sektantams ir onanistams. Nors – ne tik. Visus organizmo skysčius, tirščius ir spazmus Keris registruoja su tokiu dideliu užsidegimu (ir šitaip nenuilstamai), jog norom nenorom kyla įtarimas jį nuoširdžiai netikint šių stichijų brutualiu fiziologiškumu, o gal netgi tiesiog žaidžiant – tarsi tikėtųsi tarp šūdų ir myžalų aptikti barškutį, ir jį smagiai papurtyti. Na, o tai – jau tyrųjų laikysena ir privilegija. Taigi teoriškai, – jei jų būtų, – Kerio knygą dar galėtų skaityti ir šventieji.