Ko negalėjau nutylėti

Grožinės prozos knyga, kuri atspindi įvairių laikotarpių (karo, pokario, Atgimimo) skaudžius Lietuvos žmonių gyvenimo įvykius. Tai apsakymai, apysakos ir novelės iš rašytojo gyvenimo patirties, susidūrus su MGB, NKVD ir KGB klasta, stribų žiaurumu, partizanų (miško brolių) kova.
Į visus įvykius žvelgiama berniuko, vėliau paauglio Vincuko akimis. Vincas iš pradžių yra tarsi pašalinis stebėtojas, bet vėliau ir pats įtraukiamas į pokario liūną - persekiojamas, patiria neteisybę, skurdą, mato žudynes, mirtį, bet visada išlieka žmogumi.
Autorius sako: „Manau, ką matėme, girdėjome, patyrėme, neverta nutylėti… kad išliktų mūsų vaikams, kad jie sužinotų, kokių baisių žmonių būta“. Apie tai galime paskaityti apsakyme „Neišgertas stiklelis“, apysakoje „Akis į akį su KGB“, apsakyme „Valsčiaus stribai“ ir kt.