Karta SOS

„Kaip supranti, kas yra Karta SOS?
Tai pamestoji, tėvų emigrantų paliktoji karta, savarankiškai žengianti į suaugusiųjų pasaulį. Tai karta, kuri tapo savojo laiko įkaite.
Kaip manai, ar ši karta gali patirti tokią gražią-baisią meilę-mirtį?
Gali. Ir ne tokią... Gal būtų geriau, jei tai likų knygose...
Kam šis romanas skiriamas?
Jaunam žmogui, kurio pasaulyje ne viskas gražu ir paprasta.“

Taip pristatomas naujas jaunos rašytojos, Jaunųjų filologų konkurso laureatės pirmasis romanas. Knygą ji rašė 12 – oje klasėje, šiuo metu studijuoja psichologiją.

Romanas pradedamas itin žaismingu įtraukiančiu dienoraščiu, tačiau tai tik vieno iš keleto spaplvingų romano veikėjų vienas iš kelių pasakojimų. Romano veikėjai, jausmų ir kasdienybės įaudrinti paaugliai, kurių tėvai emigravę į Angliją, o jie, kaip ir priklauso – mąsto, kenčia, myli, bijo. Jie tiesiog gyvena – „lengvai ir saldžiai“. Tačiau, kas jie YRA, kaip kitiems jie ATRODO?.. Jauno žmogaus gyvenimas piešiamas jauno žmogaus akimis – su ironija ar net cinizmu:

„Gyvenimas juodas... Einu žudytis. Nors tai ir būtų labai neoriginalu Lietuvoje.“

Tai gyvenimas paauglių, kurie lyg vėjo pučiami, kurių kojinių „mamytė jau ketverius metus neskalbė:('', o jų spintoje kabo „du gotiški, trys pyptpankiški, keturi uogiški pupiški ir du reperiški drabužių komplektai“, pas kuriuos dėl įvairiausių priežasčių nuolat lankosi „vaikų teisių kažkas“, jie susiduria su policija, psichiatrais, socialiniais pedagogais, ginekologias, teisėjais, su kuriais nori nenori tenka susidurti jaunam žmogui. Su kuriais geriau nesusidurtum niekada... Ir visa vaivorykštė emocijų, lydinčių šiuos susidūrimus – gėda, pyktis, baimė, akltė, neapykanta, skausmas... Ir nuolatinis ilgesys – švaros, gaivos, ramybės, supratimo. Meilės.

„Kaip gera buvo tada, kai tėvelis dirbo saldainių fabrike, o mamytė – buhaltere! Tada jie visi keturi – su ja ir Tadu – šeštadieniais vasarą eidavo į ledainę, žiemą – į koldūninę, vasarą – parką, žiemą – į čiuožyklą... Smagu buvo.“

Tačiau kuo toliau, tuo tampa sunkiau – komplikuojasi pagrindinių veikėjų – Robertos, Tado, Rūtos – gyvenimai. Dramatiškas ar net tragiškas žengimas į gaivališką suaugusiųjų pasaulį – įvykis apvertęs jų gyvenimus aukštyn kojomis. Kasdienybė tampa sudėtinga, skaudinanti, stebinanti ir verčia susimąstyti. Jauna autorė siekia parodyti, kad jaunoji karta nuolat paieškose – savito braižo, žvilgsnio į pasaulį, aštraus humoro ir jautraus ryšio su supančia aplinka. Viskas suprantama ir jautru. Nors ne saldu. Ir ne lengva.

„Ir tik minkšta pliušinė kaukolė teiks šilumos.“