Man tas pats

Žmogus, pavirtęs statula, paskutinįkart bučiuodamas savo šunį. Moteris, aiškinanti gydytojui, jog nesupranta, kaip jos vyras, iškritęs iš lovos ir pataikęs ant kirvio, galėjo persiskelti galvą. Vaikas, su "puikia, gelsvai auksine" puma ateinantis prie griovo į lemtingą pasimatymą su savo tėvu. Tėvas, paskutiniame, autobiografiškiausiame pasakojime baigęs dienas "siaubingame pramoniniame mieste, kurio niekada nemylėjo" ir kur niekada nevaikščiojo su dukra, paėmęs ją už rankos. Dvidešimt penki tremtyje gyvenančios rašytojos apsakymai, gražūs ir šiek tiek keistoki, kupini ilgesio, vaikystės prisiminimų, subtilaus humoro, nukelia mus į paslaptingą, jaudinantį pasaulį ir suvirpina jautriausias sielos stygas.