Kūnai

Pirmąjį šios knygos tekstą parašiau po netikėtos pažinties su kvėpavimo mokytoja. „Kuo tu stebiesi? Niekas dabar nebemoka normaliai kvėpuoti”, – pasakė ji man. Iš tiesų metų metus save tobulinęs žmogus pamiršo, kas įgimta: nebeužmiega be vaistų, nesugeba išbūti tyloje, savo kūną vertina ne kaip gyvybei būtiną elementą, o kaip reprezentacijai skirtą plakatą. Apie tai galvodama sukūriau dvylika novelių. Kai kurias įkvėpė tikri žmonės ir įvykiai.