Rašytojo Pauliaus Krako gyvenimas juda painiais takais. Imliam, pastabiam, kultūros ir meno problemoms neabejingam skaitytojui gali pasirodyti, kad beviltiškai supainiojęs dvasinius orientyrus menininkas kenčia arba jį ignoruoja kultūrinė visuomenė. Iš tikrųjų kūrėjas neklausia, kas yra laimė, įlipa į keistą, beveik metafizinį troleibusą ir keliauja tik jam vienam skirtais maršrutais. Vienatvėje, kūrybos ekstazėje ar pilkoje kasdienybėje kūrėjas prisimena ryškius vaikystės įvykius, patiria meilę, išgyvena santarvę su savimi ir suvokia esąs begalinės aprėpties dalimi.