Kvepalai. Vieno žudiko istorija

„Kvepalai. Maži, dideli, spalvoti, matiniai buteliukai ant lentynų. Užtenka pažvelgti į vitriną, jų ten šimtai, bet ar pagalvojom, kad tarp tokios daugybės rūšių, pavadinimų iš tikro nėra genialių kvepalų.

Žanas Batistas Genujis vienintelis žinojo, kad tobulų kvepalų nėra ir vienintelis mokėjo juos sukurti. Ir sukūrė, daugybę tobulų kvapų. Gali tapti nepastebimas, mylimas ir nekenčiamiausias pasaulyje, tam tik reikia tinkamų žiedų, žolelių, gal net žmogaus plaukų. Taip, romanas nėra labai švelnus, skaidrus, rožinis, kvepiantis. Taip negali būti, nes parodomas tikras pasaulis. XVIII a. Prancūzija: skurdas, purvas, smarvė, neapykanta, žiaurumas – hiperbolizuojami, tačiau išlaikyta stebėtina pusiausvyra tarp šių bjaurių dalykų ir tobulumo, švarumo, tikrojo grožio.

Žanas Batistas Genujis – tai herojus, į kurį sutelpa protas ir beprotybė, tobulumas ir banalybė, švelnumas ir žiaurumas. Siužetas atrodo gan fantastiškai, tačiau romano autorius sugeba taip įtaigiai pasakoti, kad esi priverstas kartkartėm apsižvalgyti aplink, o gal tas parfumeris sukinėjasi čia pat…

Kvepalų gaminimo subtilybės, neeilinis mąstymas, netikėti pasakojimo posūkiai, gyvenimai – Patrickas Süskindas į literatūros pasaulį įneša visai kitokį kūrinį. Kūrinį, kuris daugelį metų buvo vienas skaitomiausių pasaulyje. Vienatvė, meilė, baimė, genialumas, tobulybė, laimė. Ir dar daugiau. Šiame kūrinyje telpa viskas.“