Rašyti apie moterį – tai plaukioti trapia valtele po banguojantį aistrų vandenyną.
Nuryti sūrius jo purslus, panirti į traukiančias ir bauginančias jo gelmes, užplaukti ant klastingų seklumų, rasti negyvenamą salą ir iškelti joje pergalės ar pralaimėjimo vėliavą.
Rašyti apie vyrą – pavojingas ir alinantis šachtininko darbas.
Apgraibomis, tamsoje, dulkėse, milimetrą po milimetro daužant kirtikliu kietą uolieną, kad pagaliau atskiltų žėrinčio akmens kruopelė. Arba per galvą kaukštelėtų išjudintas sunkus luitas.
Vyras ir moteris. Moteris – ir vyras.
Laimė, jei jų pasauliai susikerta.
Blogiau, jei jie nutolsta greitkeliais ar atsitrenkia į akligatvio ženklą.
Savo talento gerbėjams „Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavaste, šmaikščios knygos „Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“ (2005) autorė, pristato antrąją knygą.
Ironišką ir graudžią, linksmą ir sukrečiančią, skausmingą ir atvirą.
Knygą, kurioje vyras ir moteris – jaudinamai nuogi.