Laiminga mirtis

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu iš svarbiausių savo kartos kultūros mokytoju, intelektualiniu vadovu, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.

Mažai kam žinoma, kad pirmasis Albert'o Camus romanas buvo ne „Svetimas”, o „Laiminga mirtis” (1938), išleistas tik po rašytojo mirties, 1971 m. Parašytas antrojo pasaulinio karo išvakarėse, romanas perteikia ir besiartinančios nelaimės nuojautas, ir besiklostančios Camus filosofinės pasaulėžiūros gaires. Čia gyvenimo ir mirties prasmės („laimes”) tema gvildenama remiantris paradokso ir absudro logika.