Sakmė apie Lietuvos ąžuolą

Lietuviai medį, kaip ir žmogų laikė gyvu sutvėrimu. Medžio ir žmogaus draugystė prasidėdavo nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų. Mažyliai buvo supami, migdomi mediniuose lopšiuose, paaugę vežiojami mediniais ratukais. Neturtingų tėvų vaikams kuprines atstodavo medinės skrynios, o batukus - medinukai. Medžiai buvo sodinami ir įvairių švenčių, sukakčių progomis. Medžius saugojo ir griežti įstatymai. Buvo tokia tvarka: nulaužei medį - turi naują atsodinti, jei vaikas nulaužė - tėvai turėjo atsodinti.