Ledas

Rusijos literatūrinio undergroundo atstovo Vladimiro Sorokino, šokiravusio skaitytojus ir literatūros kritikus drastiškais kūriniais, atlaikiusio kaltinimus pornografija ir teismus (2002 m. už romaną „Žydrieji lašiniai“), romanas „Ledas“ (2002, AdMarginem; 2006, Random House, anglų kalba) laikomas vienu iš reikšmingiausių post-sovietinio periodo rusų literatūros kūriniu.
Romanui „Ledas“, charakteringas postmodernistinis žanro ribų išnykimas, „aukštojo“ ir „žemojo“ stiliaus (literatūrinio trash‘o a la Coelho) susiliejimas, leidžiantis romaną perskaityti keliuose lygmenyse: tarkim kaip žaidimą Nietsche‘s ir Solovjovo idėjomis, post-sovietinės sociokultūrinės realybės kritiką ir satyrą, arba kaip kvapą gniaužiantį postmodernistinį trilerį.
Pasaulis pilnas „mėsos mašinų“ ir „vaikščiojančių lavonų“ ir tik išrinktieji gali įsijungti į „Šviesos karalystę“ ir „kalbėtis širdimi“. Valiutinė prostitutė, pusiau kriminalinio verslo atstovas, arba šešto dešimtmečio stalininis saugumo komisaras – juos galima atpažinti iš šviesių plaukų ir žydrų akių – pažadinti brutalaus širdies pabudinimo ritualo, galiausia suvokia savo žemiško gyvenimo beprasmybę ir įsijungia į išrinktųjų gretas. „Ledas“ – reikalinga „pažadinti“ miegantiems kosminė substancija, Žemę pasiekusi su Tunguskos meteoritu 1908 m.
„Ledas“ – tai ir utopinio „žmogaus transformacijos“ projekto, ar, platesne prasme, mitologemų kūrimo dekonstrukcija. Vladimiro Sorokino romano ketvirtojoje dalyje galiausiai triumfuoja dabartis. Šiuolaikinė vartotojiška sistema suvirškina ir komodifikuoja viską: paaiškėja, kad „Ledas“ – tai vienos firmos sukurtas produktas, skirtas suteikti žmonėms malonių pojūčių bei išgyvenimų.