Tapytojas Margalapis

Yra knygų, kurias perskaičius visą nuomonę norėtųsi išreikšti daugių daugiausiai ištiktuku. Nes bet kokia beletristika, bet kokie postringavimai – lyg spjūvis tyliai, santūriai ir giliai knygos minčiai; lyg padidiname stikle išryškėja apžvalgininko ego, noras pasakyti įdomiau, pasireikšti ryškiau ir t.t., atsukus nugarą pačiai knygai. Apie „Tapytoją margalapį“ negalėčiau išspausti ir jokio ištiktuko ar jaustuko; jokio cyptelėjimo ar aiktelėjimo. Šiaurietiškosios literatūros gerbėjai, įsimylėjusieji „Kamanių medų“, „Gyvatės pėdsaką ant uolos“ ar „Betsabėja“ ar originalo kalba skaitytas T. Lindgren knygas turbūt šūktelės „oho“ ar kokį nors „vau“. Stovintys priešingoje barikadų pusėje veikiausiai tik nusižiovaus. Man norisi tiesiog sulaikyti kvapą. Dešimt apsakymų – lyg pagaminti iš pačios trapiausios medžiagos. Paradoksas: čia ne koks japoniškas šilkas, net ne Baricco „Šilkas“. Veikiau jau šiurkšti drobė, sudėliota iš stipruolio Elio, raunančio medžius nuo kalno viršaus, prakaito; iš neišriedėjusių Sesilijos, kuri iškentė ir atstūmimą, ir pažeminimą, ašarų; iš rūko, sunkių medinių durų trinktelėjimo, iš tapytojo Margalapio dažų kvapo ir kitų visai ne karamelinių dalykų. Pats T.Lingren savo apsakymus pavadino „Figūromis“. Skaičiais vienas nuo kito knygos puslapiuose atskirti kūrinėliai siužeto prasme iš pradžių pasirodo itin skirtingi: vienuose – mitiniai herojai, stebuklingos jų galios, kituose – paprastos šeimininkės kadriliai aplink puodus ir keptuves. Bet lyg nepastebimai, nejučia vienų ir kitų galios ir negalios persipina, susilieja; milžinas pavargsta ir parkniumba, o vienišo ligoto vyro kopimo laiptais istorija prilygsta stipriausio galiūno kovai. Apsakymų alegoriškumas leidžia knygą versti vėl ir vėl. Paprasti, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi vaizdiniai nepaleidžia, įsikimba į atmintį santūriais pusbalsiais ir kybo ten, kad galvotum, kad permąstytum ir suvoktum. Kuo lietaus šalyje galėtų būti įdomus „Tapytojo margalapio“ pasaulis: žiaurūs, niūrus, skaudūs dalykai savo kelyje vis atsimuša į stebuklo, vilties, net pasakos sieną. Tie blyksniai – reti, neužsikrėtę dirbtinio optimizmo virusu; stebuklų tiek, kiek jų gyvenime ir būna. Ir niūraus vandens telkinio, kurį drobėje nupiešė tapytojas Margalapis, paviršiuje vieną dieną atsiranda žuvys. “Tapytojas Margalapis” - pusantro šimto puslapių kažko, kas galbūt sąlygiškai ir madingai galėtų būti pavadinta meditacija. O jei trumpiau – tai knygą, kurią norėčiau išgirsti skaitomą garsiai. Ir kitiems tapytojams. Prieš miegą.