Linksmos istorijos apieTilį Ulenšpygelį, gimusį Braunšveigo žemėje

''Cha! Pasiutę tie vokiečių žemaičiai. Buvo. Prieš daugiau kaip 500 metų. Skaičiusieji Giovanni Boccaccio „Dekameroną“ ir kikenę iš senovinių anekdotinių situacijų savo knygų lentyną gali papuošti dar vienu unikalaus viduramžių teksto vertimu – Tilio Ulenšpygelio nuotykiais. Lentyną papuoš ne vien kaip kolekcinis leidinys, bet ir vizualiai – knyga, meniškai apipavidalinta dailininkės Sigutės Chlebinskaitės, yra nedidelio formato, malonaus lytėjimo pojūčio, ryškiai raudonos spalvos lyg koketės lūpdažis.

Turtingam vyrui toks leidinys tiktų pasidėti raudoname kabriolete šalia akinių nuo saulės, o aukštuomenės damai – vietoje rankinuko. Žinoma, joks džentelmenas neturėtų teisės šios knygos atsiversti – ji liktų mažytė moters paslaptis.

O snobai galės ištarti draugams su neslepiamu (ir pelnytu) pasididžiavimu: „Aš skaičiau Tilį Ulenšpygelį, ką tu?“

Knygoje vaizduojamos išdaigos ir šelmystės, šiuolaikiniais standartais vertinant, nenusileidžia Justino Jankevičiaus pokštams. Tik dar turi ir papildomą planą – kūrinys supažindina su to meto amatais, papročiais, ydomis, paprastų žmonių pasaulėvoka. Kaip mūsiškiai žemaičiai pasakytų: tik šik ir ėd, šik ir ėd. Tokias istorijas drąsesni tėvai gali skaityti ir mažamečiui prieš miegą – vietoje tradicinių pasakų.

Pavyzdžiui: „Jis įėjo į vieną trobą ir rado moteriškę, iš varškės spaudžiančią sūrį. Ji sėdėjo pasilenkusi, rankos buvo užimtos, o panosėje karojo ilgas snarglys.“ Šios istorijos moralas tas, kad vietoje varškėn įmušto kiaušinio užtektų ir snarglio. Arba štai kaip Ulenšpygelis nuginčija jį laukan už pagadintą orą norėjusi išvaryti meistrą: „Meistre, nieko nebus. Bezdalas neina ten, kur šalta, jis visada ten, kur šilta. Pabandykite patys: pabezdėkite, ir smarvė sulįs jums į nosį, nes atėjo iš šiltos vietos.“ Ką ir bepridursi…''
Citata iš ''370 Smalsiems protams''