Baltoji vilkė ir žemės dukra

Mergaitė nusišluostė burną rankovės atvartu, tarsi save drąsindama, ir keturiomis iš lėto prišliaužė prie iš smėlio kyšančios rankos. Staiga ant vieno piršto ji pastebėjo prabangų žiedą su raudonu tviskančiu brangakmeniu. Kaip jį pavadinti, nežinojo, bet jis, žinoma, nepaprastai vertingas. Žiedas, atrodo, buvo čia tam, kad patvirtintų jos abejones ir padrąsintų ją atkasti kūną. Ji tarė sau, kad jei įstengs šį žiedą paimti, tikriausiai įgis jėgų veikti toliau. Nuo minties, kad reikės liesti lavoną, kuris guli čia galbūt jau keletą dienų, buvo šiurpu. Apsidairė aplink, norėdama įsitikinti, kad niekas jos nemato. Lyguma buvo tuščia